Laimė už kilometro, o nelaimė visada už pečių. Kvailiai laimės ieško, o gudrūs laimę kala. Rūpindamiesi kitų laime, surandame ir savąją – sako lietuvių liaudies patarlės. O ką sako moksliniai tyrimai?
Laimė už kilometro, o nelaimė visada už pečių. Kvailiai laimės ieško, o gudrūs laimę kala. Rūpindamiesi kitų laime, surandame ir savąją – sako lietuvių liaudies patarlės. O ką sako moksliniai tyrimai?
Šios mintys kilo perskaičius mūsų bendradarbio Gintauto Vaitoškos komentarą „Pasipriešinti homoseksualų eitynėms – meilės pareiga artimui“ bei įvairius komentarus ir atsiliepimus apie jį. Tai nėra tiesioginis atsakymas, bet platesnis pasvarstymas apie tai, kodėl kartais mūsų sakoma žinia lieka neišgirsta, o neretai sukelia net adresato pyktį.
Kviečiu pasikalbėti. Ir tuos, kurie manote, kad Bažnyčia tik draudžia, ir tuos, kurie įsitikinę, jog dabartinis popiežius ir jam pritariantieji pataikauja moderniai kultūrai ir taip griauna Bažnyčią, ir tuos, kurie mano, jog Bažnyčia turėtų atsitraukti nuo politinių sprendimų, susijusių su žmogaus gyvybės apsauga, santuokos ar šeimos politika, ir tuos, kurie politizuoja Bažnyčios mokymą. Imkime ir pasikalbėkime. Tik tam, kad pokalbis pavyktų, prieš pradėdami turėtume šį tą susitarti.
Niekaip negalite priimti sprendimo – skirtis ar likti kartu? Klausimas tikrai ne iš lengvųjų. Svetainėje cheatsheet.com pateikiama keletas santykių ekspertės, psichoterapeutės, daugybės knygų, tarp kurių ir į lietuvių kalbą išversta „Gyvenimas dviese nepraradus laisvės“, autorės dr. Tinos B. Tessinos įžvalgų, galbūt padėsiančių lengviau surikiuoti mintis į vietas.
Straipsnis skelbtas sausio mėnesio „Artumos” numeryje.
Per Paskutinę vakarienę Jėzus meldėsi: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Bažnyčios visada meldėsi už Kristaus mokinių vienybę. Bet atskirai.
O šiemet sukanka 110 metų, kai niujorkietis episkopalų kunigas Paulas Wattsonas (vėliau perėjęs į katalikybę) pasiūlė ypatingos aštuonių dienų maldos laiką, prasidedantį Šv. Petro Sosto dieną ir pasibaigiantį Šv. apaštalo Pauliaus Atsivertimo švente (sausio 18–24 d.). Simboliška. Būtent šios maldos dienos prigijo šiauriniame pusrutulyje, o Pietų, kur sausis – atostogų metas, Bažnyčios už krikščionių vienybę meldžiasi savaitę prieš Sekmines. Taip pat simboliška. Ši maldos meto įvairovė simbolizuoja svarbų visų krikščionių Bažnyčių ir bendrijų uždavinį – melstis už savo vienybę nuolat, visus metus.
Pirmą kartą apie žygi už gyvybę (angl. „March for Life“) išgirdau vos tik atvažiavusi į JAV. Kadangi augau katalikiškoje šeimoje, visada žinojau, kad gyvybė yra neįkainojama Dievo dovana, kurią reikia puoselėti ir saugoti. Jaučiau, kad galimybė dalyvauti renginyje, kurio pagrindinė misija yra kovoti už negimusius kūdikius ir jų teisę gyventi, gali tik dar labiau sustiprinti mano tikėjimą ir pamatines gyvenimo vertybes.
Būna dienų lyg tyčia: slogi nuotaika, stingdantis šaltis, apatija aplinkai. Šiuos kriterijus geriausiai atitinka niūriausia metų diena tituluojamas „Mėlynasis pirmadienis“ (angl. Blue Monday), rašoma pranešime spaudai. Tikima, jog šis fenomenalus reiškinys ištinka trečiąjį sausio pirmadienį, o to priežastys dažnam mūsų labai gerai pažįstamos – jaučiamės išsiilgę saulės šviesos, kovojame su šalčiu arba tiesiog vis dar neapleidžia mintys dėl per šventes patirtų išlaidų. Specialistų teigimu, pasiduoti masinei depresijai nederėtų, tačiau jei užpuolė nyki būsena, prablaškyti ir jėgų suteikti galėtų improvizacijos lėkštėje arba telefono programėlės.
Labai dažnai mūsų žodžiai vaikams daro kur kas didesnį poveikį, nei mes įsivaizduojame. Vaikai viską priima tiesiogiai. Svetainėje dailypositiveinfo.com pateikiamas sąrašas frazių, kurių vaikams niekada nereikėtų sakyti, kad ir ką jie būtų pridirbę, kad ir kaip būtų išvedę mus iš kantrybės.
Naujasis teatras, gyvuojantis jau dešimt metų, antraisiais namais yra tapęs kelioms dešimtims čia dirbančių ir kuriančių negalios žmonių. Vis dėlto, pasak šio teatro vadovės, režisierės ir aktorės SVETLANOS ŠULC, Naujasis teatras – tai toks teatras, kuriame dirba, kuria ir sveiki žmonės, ir turintieji negalią, ir menininkai profesionalai, ir mėgėjai, žengiantys pirmuosius žingsnius.
Šiandien Atėnai yra klasikinis senovės Graikijos miesto pavyzdys dėl gausiai išlikusių istorinių ir archeologinių šaltinių, kurie padeda atkurti ne tik miesto, bet ir visos Graikijos istoriją. Šaltinių gausa taip pat leidžia atkurti religinius ritualus, kartais būdingus tik Atėnų miestui, o kartais ir visam senovės graikų pasauliui. Savo ruožtu mes taip pat pasirinkome klasikinį Atėnų pavyzdį, kad mums padėtų atkurti vaiko istoriją senovės Graikijoje – palyginti neseniai ji tapo istorikų dėmesio centru.
Įsivaizduokit: 2015-ieji, vyksta Pasaulio ekonomikos forumas, kuriame susirinkę per 1000 svarbių ir įtakingų pasaulio politikų, verslininkų, mokslininkų, visuomenės veikėjų, žurnalistų, pasiryžusių diskutuoti ir spręsti pasaulio problemas. Vienas kviestinis pranešėjas iš Švedijos, visuomenės sveikatos profesorius, paprašo auditorijos atsakyti į tris faktais paremtus klausimus apie pasaulio padėtį, susijusią su skurdu, gyventojų skaičiaus augimu bei vaikų skiepijimu. Dauguma apklaustųjų pasirenka klaidingus atsakymus.
Kasdien gatvėje sutinkame daug žmonių. Vieni lekia, kartais gal net patys nežinodami savo skubėjimo priežasties, kiti, gestikuliuodami rankomis, garsiai dalijasi įspūdžiais, tretieji prasilenkia tylūs, atsakydami į pasveikinimą ir linktelėdami galvą. Greičiausiai šių kategorijai labiausiai tiktų Jonavoje gyvenantis, bibliotekoje dirbantis humanitarinių mokslų daktaras RAMŪNAS ČIČELIS. Savo įžvalgomis apie literatūros kritiko, rašytojo, žurnalisto, mokslininko, piliečio patirtis jis sutiko pasidalyti su „Jonavos naujienų“ skaitytojais.
Kad ir kokie geri jūsų santykiai su sūnumi ar dukterimi ir jų antrąja puse, teks susitaikyti, kad jūsų požiūriai į mažylio auklėjimą, maitinimą, drausmę ir apskritai buvimą drauge išsiskirs. Straipsnyje, kuris skelbiamas psychologytoday.com, amerikietė psichoanalitikė dr. Roberta Satow tvirtina, kad tai normalu – tiesiog kiekvienas šeimos narys turi gebėti prisitaikyti prie naujo vaidmens.
Regis, dar visai neseniai žinomas aktorius, režisierius Ramūnas Rudokas ir beveik 30 metų jaunesnė manekenė Justina buvo labiausiai pramogų pasaulyje aptarinėjama pora. Žmones domino ne tik jųdviejų amžiaus skirtumas, bet ir greitai išsirutulioję įsimylėjėlių santykiai. Vos aktorius ir modelis prisipažino apie romantišką draugystę, jiedu nieko nelaukę susituokė. O visai netrukus, praėjusių metų spalio 24-ąją, jų šeimą papildė sūnus. Dabar mažylį Raidą Ramūną auginantys sutuoktiniai ramybę ir laimę randa namuose.
Vos mažylis išvysta šį pasaulį, aplinkiniai puola spėlioti, į ką gi jis labiau panašus – į mamą ar į tėtį. Anot mokslininkų, daug kas jau būna nulemta gamtos – vienus dalykus vaikai paima tik iš tėčių, kitus – tik iš mamų. Tinklalapis Mama-likes.ru pateikė sąrašą, už ką jūsų atžala turėtų dėkoti būtent tėčiui.
Naujojoje Akmenėje įsikūręs 55-erių Igoris Smotrickis su žmona Natalija spinduliuoja optimizmu, nors dar prieš penkerius metus turėjo dairytis, kur išvykti iš Zaporožės Ukrainos pietryčiuose.
Sergant pogimdyvine depresija sutrikdoma ir vaiko raida, nes mama negali atlikti jai ankstyvuoju vaiko raidos metu gamtos skirtų psichologinių uždavinių, portalui LRT.lt sako Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydytojas psichiatras Laurynas Bukelskis. Be to, priduria jis, dėl antrosios pusės pogimdyvinės depresijos kenčia ir vyras, nes jo būklė siejasi su vaiko mamos sveikata.
Laisvos visuomenės instituto eksperto mintys po sausio 9 dieną Seimo Žmogaus teisių komitete vykusios diskusijos apie nepriežiūrą ir vaiko teisių užtikrinimą.
Nepriežiūra yra socialinio darbo mokslo terminas. Socialine prasme neprižiūrėti galima ne tik vaikų, bet ir namų, šuns ar katės, senų tėvų, netgi vyro ar savęs (pvz., nagų). Tokiame kontekste nepriežiūra reiškia nelygiavertį, paprastai hierarchinį santykį, kuriame iš vienos pusės yra tas, kas rūpinasi (aktyvus asmuo) ir tas, kuriuo rūpinamasi (pasyvus asmuo). Pirmasis atsako už antrąjį, savo rūpesčio objektą. Buberiškąja prasme tai santykis Aš – Tai.
Šiandieninėje visuomenėje vis dar vyrauja neigiamas požiūris į senatvę. Štai Prancūzijos viešojoje erdvėje žodis senas (žmogus) keičiamas žodžiu senjoras. Toks pasirinkimas grindžiamas tuo, kad senas yra įžeidžiantis žodis. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo lingvistinė smulkmena, tačiau, kaip ir bet kuris kitas politiškai (ne)korektiškų žodžių pasirinkimas, rodo visuomenės požiūrį į tam tikrus reiškinius. Jei žodis senasyra įžeidžiantis, vadinasi, ir senatvė laikoma gėdingu, žeidžiančiu dalyku. Kaip pastebėjo konferencijos Sveika, senatve (pranc. Bonjour vieillesse) dalyviai (religijos antropologas Pierre’as Diarra, rašytoja Véronique Dufief ir filosofas Bertrand’as Quentinas), žodis senas neturėtų būti laikomas įžeidžiančiu, bet atvirkščiai – teigiamą konotaciją turinčiu žodžiu, nes senatvė nėra kiekvieno mūsų laukiantis likimas. Senatvė – tai apdovanojimas, kurį ne kiekvienam pasiseka gauti.
Kai jaučiamės nelaimingi, mus visus kamuoja absoliučiai vienodos pasekmės: prastai miegame naktį, organizme gali įsivyrauti hormoninis disbalansas, taip pat galime jaustis visiškai išsekę ir išsunkti.
Mielas vaizdas, kai suaugusiųjų kompanija linksma šnekučiuojasi, o vaikas ramiai šalia žaidžia, gali būti iš tiesų ne toks jau ir mielas. Net jei jums atrodo, kad vaikas užsiėmęs savais reikalais ir nieko negirdi, taip būna ne visada. Vaikai klausosi, klausydamiesi ne viską supranta, o tai, ko nesuprato, susikuria savo fantazijoje. Todėl nenustebkite, kad jei jūs kalbėjotės su draugėmis apie vaiko netikusią auklėtoją, kitą dieną į darželį jis eis su klyksmais. Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė aptarė keletą tokių temų, kurių reikėtų vengti prie vaikų, net jei jums atrodo, kad jie negirdi.
Šį šeštadienį, sausio 12 d., minint Sausio 13-osios tragedijos metines 28-ąjį kartą vyks tradicinis tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtas žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimui. Šiuo tradiciniu bėgimu pagerbiamos Sausio 13-osios įvykių aukos – žmonės, žuvę 1991-ųjų sausio 13-osios naktį ir mirę nuo sužalojimų, patirtų sovietiniams kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Stasys Mačiulskas, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus.
Per metus pasaulyje mirties bausmė yra įvykdoma apie 1000-iui žmonių. Tarptautinės organizacijos Amnesty International duomenimis, 56 pasaulio šalyse, tame tarpe ir JAV (31 valstijoje) yra vis dar legaliai taikoma mirties bausmė. 2017 metais (2018 metų duomenys dar nepateikti) daugiausiai mirties bausmių įvykdyta Irane (virš 500), Saudo Arabijoje (virš 140), Irake (virš 120), Pakistane (virš 60). 2017 metais JAV buvo įvykdytos 23 mirties bausmės (2018 m. – 25) ir šioje, vienintelėje iš taip vadinamų Vakarų pasaulio šalių, kur dar taikoma mirties bausmė, šio nuosprendžio įvykdymo vis dar laukia beveik 3000 nuteistųjų. Europoje mirties bausmės legaliai vis dar vykdomos tik Baltarusijoje. Kinijos duomenys bendruose skaičiuose neatsispindi, nors remiantis įvairiais viešais pranešimais ir liudijimais manoma, kad daugiausia mirties bausmių įvykdoma būtent šioje šalyje – virš 1000 įvykdytų mirties nuosprendžių per metus. Oficialių duomenų iš Kinijos nėra, nes ši informacija laikoma valstybine paslaptimi.
Įsimylėjimas, simpatija – malonūs jausmai, kai paširdžius kutena drugeliai, kai valandų valandas fantazuojama apie savo susižavėjimo objektą. Bet staiga pamatote, kad jūsų susižavėjimo objektas publikuoja „Instagram“ nuotraukas su kita. Akimirksniu įsimylėjimas virsta prakeiksmu. Lyg ir neturėtų būti sunku pamiršti įsimylėjimo objektą, juk jūs nė nebuvote pora.
Gyvendami su tėvais, kurie neturi jokios atjautos, geba tik reikalauti, bet ne duoti, yra žiaurūs ir negailestingi, vaikai tiesiog privalo ieškoti būdų, kaip išgyventi, tad ilgainiui tam tikras elgesys jiems tiesiog prilimpa. Tik daugiau sužinoję apie šiuos žmones ir švelniai tariant, netobulus tėvus ir apie tai, ką vaikystėje jiems teko patirti, neįprastą jų elgesį pradedame vertinti kitaip.
Šis in memoriam pirmiausia skiriamas partizanui Laivui, kaip kadaise save praminė Antanas Petrikonis. Tačiau taip pat ir visiems mūsų mažos šalies žmonėms, kurių jaunos širdys buvo tokios didelės ir veržlios, kad jokiu būdu negalėjo susitaikyti su didžia sovietinės okupacijos neteisybe. Daugelis jų anuomet žuvo miškuose ar lageriuose, o paskutinieji likę, nugyvenę ilgą amžių ir vienas po kito išeidami, su savimi išsineša tam tikrą supratimą apie gyvenimą ir apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Jiems – tai pirmiausia mylėti, bet ne žodžiais, o darbais.
Baigiantis metams, dera juos apibendrinti. Todėl paklausiau savęs: žvelgdamas į praėjusius metus, ką ryškiausio matau? Tarp daugybės pasaulio įvykių ir fenomenų, pačiu svarbiausiu reiškiniu man pasirodė besantis atotrūkis tarp mūsų vidinių aspiracijų ir tos visuomenės, kurią sukūrėme. Žinoma, tai yra ne vien praėjusių metų ir ne dešimties, o viso amžiaus bruožas.
Bestseleriu tapusioje knygoje „Da Vinčio kodas“ rašytojas Denas Braunas (Dan Brown)pateikė ne vieną paslaptingą kodą, įpintą į pagonišką atributiką, ikikrikščionišką kultą, tamplierių istoriją. Mįslė buvo įminta, o visos situacijos ir reiškiniai įgavo prasmingą ryšį. Būtent ryšio šiandien ir ieškome, norėdami atsakyti į klausimus – kokie esame ir kas kuria mūsų lietuviškąjį veidą? Apie kodą, slypintį mūsų genuose, kalbamės su gerai žinomu istoriku Gediminu Kulikausku, šia tema parašiusiu knygą „Lietuvio kodas“.
Suaugusių žmonių „auklėjimas“, ypač, kai jie to neprašo ir nenori, absoliučiai bergždžias reikalas, portalui LRT.lt sako „OVC Consulting“ vyriausioji konsultantė psichologė Mirolanda Trakumaitė. Pasak jos, žmonių tarpusavio santykius tiriantys mokslininkai patvirtina, kad emocijos – užkrečiančios, o neigiamas emocijas kitiems dažniau perduoda žmonės, turintys žemą savivokos lygį ir nemokantys kontroliuoti savo emocinių impulsų. Nuo tokių kolegų, priduria psichologė, geriau laikytis atokiau.
Jeigu žmogus kalba, kad nenori gyventi, tai yra rimta visais atvejais. Net ir tada, kai jis įpratęs šitokiu būdu išsiprašyti dėmesio, gauti norimą brangų daiktą, o juolab tada, kai tokiais žodžiais prabyla girtas žmogus. Asmens sveikatos klinikos psichiatras Edgaras Čiūras ragina jokiu būdu nepalikti tokio žmogaus vieno. Įtarus, kad su žmogumi kažkas vyksta, svarbiausia ne stengtis jį pralinksminti, o išklausyti.
Emma Morano išgarsėjo vėlai. Iš tiesų, jos kasdienis gyvenimas niekuo nebuvo ypatingas, jeigu ne faktas, kad jai pavyko tiek daug nugyventi – daugiau kaip 117 metų. Ji buvo viena iš nedaugelio žmonių, gyvenusių net trijuose amžiuose, rašė nytimes.com.
Nuorodų sąrašas
Powered by BaltiCode