Vienas šių metų „Mototurizmo ralio“ perlų – partizanas Juozas Jakavonis-Tigras, gyvenantis Kasčiūnų kaime Varėnos raj., šalia Merkio. Šis žmogus – gyvas liudijimas, įdomiai ir jausmingai pasakojantis apie tai, kas pietų Lietuvoje dėjosi atėjus sovietų kariams. Ir kokios priežastys šį jaunuolį iš neturtingos šeimos 1944 m. pastūmėjo duoti partizano priesaiką.
Viena šių metų „Mototurizmo ralio“ temų – tėvynės gynyba. Todėl ir taip neužsidarančios Jakavonių sodybos durys vasaros pabaigoje sulaukė dar didesnio mototuristų srauto. Juozas Jakavonis-Tigras neveltui vadinamas „partizanų ambasadoriumi“, nes besidominčius Lietuvos istorija traukia kaip magnetas – randa kalbą ir su turistais, ir su žurnalistais, ir su politikais.
Partizanų „bulbienė“ Kasčiūnų kaime
Rasti Juozo Jakavonio-Tigro sodybą Varėnos rajone nebuvo lengva. GPS programėlės į Kasčiūnų kaimą vedė apskritai per kitą Merkio pusę, nuo Druskininkų. Tad, jei kada sugalvosite aplankyti šį šviesų žmogų, iš kelio Vilnius Druskininkai sukite į Mardasavą, į kairę. Paskui – pro Puvočius. Tik nesuklyskite: rodyklės, žyminčios kryptį, kuria reikia važiuoti į J.Jakavonio-Tigro globojamą partizanų bunkerį, pastatytos taip, kad priešai lengvai nerastų.
Pamatę rodykles, tiesiog pro jas sukite į kairę iš vieškelio į miško keliuką. Už kelių kilometrų privažiavę apvalią miško aikštelę su kryžiumi ir nuoroda į Kasčiūnus, tolyn nebevažiuokite – sodybą pamatysite kairėje. Ir kur nepamatysi, jei nuo tolo plėvesuoja trispalvė vėliava. Tačiau, man atvykus, partizanas iškelia dar ir plazdantį Vytį.
Darže pasitinka partizano žmona Zosė, pro verandos duris netrukus nušvinta ir žila Juozo Jakavonio galva.
Kviečia į vidų, vaišina „partizanų bulbiene“, atpjauna lašinių. Jaučiuosi kaip namuose. Paskui dar pasiūlo eiti į sodą obuolių, parodo, kurie saldesni.
Apžiūrime ir kambarį, virtusį muziejumi. Jame – maldaknygė, po partizanų mūšio su sovietais rasta Merkyje, J.Jakavonio knyga „Šalia mirties“, spausdinimo mašinėlė, kuria atspausdinta partizanų „Laisvės varpas“ ir štabo dokumentai, partizanų nuotraukų albumai, apdovanojimai ir t.t. Čia klausiu visko, kas guli ant širdies. Netgi tokių mūsų visuomenę pastaruoju metu sudrebinusių klausimų, ar partizanai visad pasielgdavę tik teisingai. Patikėkite, šis šviesaus proto žmogus gali kalbėti apie viską: istorijos neidealizuoja – per karą juk išryškėja baisiausi žmonių instinktai.
Kodėl būtent Lietuva – partizanų kraštas?
Pamažu kalba pasisuka apie tai, kas šiame krašte dėjosi 1940-1946 metais. Partizano pasiteirauju, kodėl būtent Lietuvoje partizanų judėjimas buvo aktyviausias iš trijų Baltijos šalių.
Juozas Jakavonis-Tigras turi paaiškinimą. Jo žodžiais tariant, jau 1940 m., į Lietuvą įžengus Raudonajai armijai ir įvykus faktinei Lietuvos aneksijai, sovietai čia elgėsi niekšiškai – naikino inteligentiją, prasidėjo trėmimai. Išveždavo net sovietų ideologiją palaikiusius mokytojus, viešai žadėdavusius gerą gyvenimą neturtingiems. Trėmė net Merkinės žydus, nors jie vienu metu buvo laikomi sovietų rėmėjais.
„Vežė ir verkiančius vaikus, kurie niekuo nenusikalto, neiššovė nė vieno šūvio, – prisimena partizanas savo vaikystės laikus. – Kai kurie Lietuvos žmonės sovietus su gėlėmis pasitiko, o jie už tai atsidėkodami ėmė naikinti mūsų tautą“.
Sovietams sugrįžus į Lietuvą 1944 metais, jie tęsė savo juodus darbus. Todėl, gavęs šaukimą į Raudonąją armiją, Juozas apsisprendė iš karto – priešinsis ir kovos už nepriklausomybę.
Apsisprendimą sustiprino brutalus „raudonųjų“ elgesys aplinkiniuose kaimuose: žudė niekuo dėtus žmones, grobė turtą, degino kaimus. Tai sukėlė labai didelį Lietuvos gyventojų pyktį ir norą priešintis. Partizano žiniomis, kitos Baltijos šalys nukentėjo mažiau ir vėliau. Todėl ir pasipriešinimas nebuvo toks aktyvus.
Pirčiupių tragedijų buvo ir daugiau, tik sukėlė jas ne vokiečiai
„Būdavo, pamato gatvėje demonstruojančius jaunuolius, tai, užuot ėmę į kariuomenę, suima ir nušauna. Vien dėl to, kad rusams jie nepatiko. Arba kitas atvejis – enkavėdistai apiplėšė ir nužudė girininką, iš banko vežusį algas miško darbininkams į Marcinkonis. Tas pats nutiko kitam jaunuoliui, pardavusiam karvę – rusai nušovė motinos akyse, pinigus pasiėmė“, – liejasi Juozo Jakavonio-Tigro prisiminimai.
Žinios apie to meto sovietų žiaurumus per Lietuvą plito iš lūpų į lūpas. Taip pat ir apie kelis kaimus (Klepočių apylinkėse) ištikusią tragediją per Kūčias, kai buvo nušauti iškart trys žmonės, sudeginti jų namai.
Partizanas pastebi, kad sovietinės ideologijos dėka mes puikiai žinome vokiečių sudeginto Pirčiupių kaimo istoriją. Tačiau apie žvėriškus „raudonųjų“ nusikaltimus, kai buvo aklai, gavus įsakymą iš aukščiau, naikinama viskas, kas pasitaiko kelyje, žinoma dar nedaug.
„Nors viena moteris sovietams net dokumentus rodė, kad sūnus Kaliningrade (Karaliaučiuje) tarnauja, rusai vis tiek namą padegė, nes jiems taip buvo įsakyta. Nužudė tą moterį, nes ji bandė nušauto ir durtuvu į degantį namą įmesto vyro kūną ištraukti. Žiaurumas buvo beribis.
Toks pats likimas ištiko Puvočiuose tris vyrus, tiesiog kūrenusius laužą. Kai kareiviai nenušovė, tą darbą padarė leitenantas, išsitraukęs ginklą“, – partizano, kuriam tuo metu buvo 18 metų, prisiminimai skamba kraupiai.
Tokie vaizdai, pasak J.Jakavonio-Tigro skatino lietuvius iš paskutiniųjų gintis nuo raudonojo maro – mes juk buvome karinga tauta, net carui nepasidavėme.
Apsispręsti Juozui padėjo ir tai, kad jis gyveno prie Merkio, daugelį metų skyrusio Lietuvą nuo Lenkijos užgrobto Vilniaus krašto. Tad mokytojai ir kunigai Juozą nuo mažumės auklėjo tautine dvasia.
Partizano veikla ir slaptas bunkeris
Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui partizano priesaiką Juozas, kartu su kitais 9 jaunuoliais, davė generolui Teodorui M. Daukantui, tuo metu gyvenusiam Merkinėje ir tapo Lietuvos laisvės armijos nariu. Kovojo ir su ginklu rankose, bet bene labiausiai vertinama Juozo Jakavonio pagalba partizanų vadams – Juozui Vitkui-Kazimieraičiui ir Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Juozas taip gerai slėpė vadus, kad enkavėdistai niekaip jų nerado, nors ir durtuvais subadė visą Merkio šlaitą, šalia kurio įrengtas garsusis, dabar atstatytas, bunkeris. Kartą pasislėpusių partizanų Kasčiūnuose ieškojo net 50 sovietų karių, bet išsiskirstė it musę kandę. Ką tuo metu išgyveno partizanai ir pats Juozas, žiūrėkite filmuotame pasakojime.
Apie žygius ir užduotis, partizanų literatūros platinimą Juozas yra jau nemažai pasakojęs. Tačiau labiausiai mane domino klausimas, kas palaikė partizanų tikėjimą, kad jų kova nėra beviltiška. Juk, išėję į mišką, jie jau negalėjo grįžti namo – tik nugalėti arba žūti. Kita vertus, išgyventi miškuose šaltas žiemas buvo didelė kankynė, atimdavusi daug fizinių ir dvasinių jėgų.
Buvo paruošę miško aerodromą – jei atskristų pagalba iš Amerikos
„Pradėtą kovą turėjome tęsti, grįžti atgal būtų nusikaltimas prieš tėvynę. Visą laiką laukėme pagalbos iš užsienio. Ir partizano Juozo Lukšos-Daumanto sugrįžimas vėliau tą tarsi patvirtino – kad užsienio pajėgos tik ir laukia patogaus momento mus paremti.
Mes laukėme, kad atskris lėktuvai iš Vakarų ir atskraidins desantininkus, kurie padės kovoti su sovietais. Kad nors tris dėžes ginklų būtų išmetę, ir tai būtų buvęs didelis paskatinimas, patriotinės dvasios sustiprinimas…“, – neslepia nuoskaudos dėl praeities.
Varėnos krašto partizanai netoli Kasčiūnų buvo netgi aerodromą pievoje (dabar jau virtusioje mišku) įrengę ir laužus sukrovę – kad, juos uždegus, taip ilgai laukta „karinė pagalba iš Amerikos“ matytų kur nusileisti. Tačiau viltys pamažu silpo, apie 30 tūkst. Lietuvos partizanų žuvo mūšiuose arba užbaigė gyvenimą miško bunkeriuose netekę vilties.
P.S. „Mototurizmo ralį“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija, taip pat Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija.
Žilvinas Pekarskas / 15min.lt
